Rembo 4 / Rambo IV (2008)

Po trečiojo „Rembo“ filmo praėjus 20-čiai metų, legendinis superherojus Džonas Rembo vėl sugrįžta į kino ekranus. Šį kartą Sylvester Stallone ne tik sukūrė pagridninį vaidmenį ir scenarijų, bet ir ėmėsi režisūros.

Filmo veiksmas žiūrovą perkelia į pavojingą Birmą, kur beveik 60 metų tęsiasi vienas ilgiausių ir nuožmiausių žmonijos istorijoje pilietinių karų – tarp birmiečių ir kareniečių. Vietnamo karo veteranas Džonas Rembo (Sylvester Stallone) jau kurį laiką ramiai gyvena Tailando kalnuose prie upės: gaudo pardavimui nuodingas gyvates, žvejoja, remontuoja senas valtis ir katerius. Jo nebedomina kovos, sukilėliai ir pabėgeliai…

Viskas pasikeičia, kai pagalbos paprašo amerikiečių misionierių grupė, teikianti humanitarinę pagalbą. Šie idealistai nori patekti į karų niokojamą Birmą, bet jiems reikalingas vedlys. Ilgai atsisakinėjęs Džonas Rembo apsiima nuplukdyti misionierius ir grįžta atgal. Po 2 savaičių jis gauna žinią, kad misionieriai pateko į Birmoje siautėjančių kariškų gaujos nelaisvę. Į belaisvių gelbėjimo operaciją su samdinių būriu išvyksta ir vienišius Rembo. Nors ir prisiekęs daugiau nebežudyti, patyręs Vietnamo karo veteranas žino, ką turi daryti…

Su penkiais puikiai treniruotais bet vien tik dėl užmokesčio pasisamdžiusiais ir ne itin patikimais smogikais Rembo vyksta į karo zoną ieškoti dingusių misionierių. Jie patenka į tikrą pragarą…

Tai tiesiog uraganinis režisūrinis debiutas, kuris turėtų pakeisti nuomonę tų, kurie visada manė, kad S. Stallone – tik bukas mėsos kalnas. Veiksmo vietai pasirinkęs vieną baisiausių planetos karštųjų taškų, sau išsikeltą uždavinį scenarijaus autorius ir režisierius S. Stallone komentuoja šitaip: „Birma – tai pati baisiausia vieta, tikras pragaras žemėje. Norėjau sukurti filmą apie neturtingus žmones, kurie buvo priversti metų metus kęsti skerdynes ir pažeminimą. Po konsultacijų su ekspertais iš Jungtinių tautų organizacijos ir žurnalo „Soldier Of Fortune” redakcijos nusprendėme, kad tai yra pati blogiausia vieta, tačiau šiuo kino filmu mes siekėme ne tiek suteikti įprastą pramogą, kiek atkreipti dėmesį į tos nuniokotos šalies gyventojus”.